Baikalas (rus. Озеро Байкал) yra ežeras Rusijoje (Buriatijoje ir Irkutsko srityje) teritorijoje, pietinėje vidurio Sibiro dalyje. Įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Plotas 31 500 km², ilgis 636 km, didžiausias plotis 79,4 km, didžiausias gylis 1637 m, vidutinis gylis 730 m, tūris 23 tūkst. km³ Tai didžiausias gėlavandenis Azijos ir giliausias Žemės ežeras. Taip pat vienas iš geologiškai seniausių ežerų (amžius apie 25-30 milijonų metų). Ežere yra apie 1/5 pasaulio paviršinio gėlo vandens.

Baikalas yra vienas seniausių pasaulio ežerų. Geologai mano, kad ežeras pradėjo formuotis vėlyvajame paleogene, maždaug prieš 25-30 mln. m., dėl tektoninių plokščių sąveikos. Manoma, kad iki Baikalo ežero čia buvo ne tokia gili ir plati upės vaga, jungusi mažesnius atskirus ežerus. Vientisu ežeru Baikalas tapo vėlyvojoje plioceno epochoje, ankstyvajame kvartero periode.

Ežeras stūkso aktyvioje seisminėje zonoje, todėl čia dažni stiprūs žemės drebėjimai. 1862 m. dėl požeminių smūgių apie 200 km² plotas paniro į 2 m gylį, sudarydamas Provalo įlanką (viena didžiausių Baikalo įlankų).

Geografija

Baikalas iš visų pusių yra apsuptas kalnų. Pietvakariuose – Primorės kalnai, vakaruose – Primorės kalnagūbris, šiaurės vakaruose – Baikalo kalnagūbris, šiaurės rytuose – Barguzino kalnagūbris, rytuose – Ulan Burgasio kalnai, pietuose – Chamar Dabano kalnagūbris. Žemumos yra tik prie į ežerą įtekančių upių žiočių.

Ežeras yra pailgos, išlenktos į pietryčius formos.

Nuomonė apie salų kiekį ežere skirtinga, suskaičiuojama nuo 22 iki 30 salų. Didžiausia yra Olchono sala (730 km²), esanti arčiau ežero vakarinio kranto ir atskirianti įlanką, vadinamąją Mažąją jūrą. Tai buvo ir lietuvių tremties vieta. Kitos paminėtinos – Uškano salynas, susidedantis iš Didžiosios, Ilgosios, Siaurosios ir Apvaliosios Uškano salų.

Iš rytų kranto išsikiša Sviatoj Noso pusiasalis sudarydamas Barguzino ir Čivyrkujo įlankas. Dar viena didesnė įlanka yra Provalo.

Į Baikalą suteka iki 336 upių. Didžiausios jų yra Selenga, Barguzinas, Aukštutinė Angara, Turka. Išteka tik viena upė – Angara, dešinysis Jenisiejaus intakas.

Vanduo šviesiai žalios spalvos, labai skaidrus. Vandens horizontas yra 456 m aukštesnis už pasaulinio vandenyno lygį.[6] Vandens temperatūra kinta tik paviršiniuose sluoksniuose, giliau 250 m ji laikosi 3,5-3,7°C ribose. Užšąla ežeras lėtai ir vėlai, tarp gruodžio 21 ir sausio 16 d. Ledas susidaro labai kietas ir storas (0,7-1,3 m storio).

Klimatas

Baikalo klimatas yra švelnesnis, negu jį supančios teritorijos. Žiemą temperatūra nukrenta iki vidutiniškai - 25 °C, o vasarą vidutinė temperatūra būna 17 °C. Ežero paviršius užšąla sausį, ledo storis, priklausomai nuo vietos, 80-110 cm, atitirpsta gegužės (kartais birželio) mėnesį. Metinis kritulių kiekis siekia 450 mm.

Dėl ypatingos geografinės padėties (pailgos formos, iš visų pusių ribojamo kalnais) ir temperatūrų skirtumo (tarp žemės ir vandens temperatūrų skirtumas rudenį gali siekti 1-4 °C), kuris sukelia slėgio kaitą, Baikalo ežere susidaro daug įvairių vėjų (suskaičiuojama iki 30 vardų, nors dažnai vėjas yra vadinamas keletu vardų). Stipriausi vėjai pučia rudienį (58 iš 100 būna stiprių vėjų dienos), pasiekdami 18-20 m/s greitį, tai Baikale sukelia iki 3 m aukščio bangas. Žinomiausi vėjai: Viršutinis, Kultukas, Kalnų, Barguzino, Sarmos, Selengos.

Fauna

Ežere ir jo apylinkėse aptinkama apie 1200 skirtingų gyvūnų rūšių iš kurių apie 60% yra endemikai. Vandens gyvūnai Baikalo ežere yra įvairūs ir neįprasti, kaip baikaliniai ruoniai, omuliai (Coregonus autumnalis migratorius), gėlavandeniai kūjagalviai, skaidriosios plernės, baikalinės plernės ir kt. Randama pinčių rifai, 255 rūšys šoniplaukų, 147 rūšys pilvakojų ir 80 plokščiųjų kirmėlių rūšių. Plaukioja tankūs mažų vėžiagyvių (Epischura baicalensis) debesys, sudarantys apie 96% viso zooplanktono. Gilios hidroterminės angos pritraukia keistų, niekur kitur nematytų gyvūnų rūšių.

Miškuose, aplink Baikalą, veisiasi dažnesnės rūšys. Šiauriniams Baikalo krantams, kaip, pavyzdžiui, Barguzino draustiniui, būdingi taigos gyvūnai, iš viso 39 rūšys žinduolių: šiaurinės pikos (Ochotona hyperborea), azijiniai burundukai (Eutamias sibiricus), pilkieji švilpikai (Marmota baibacina), voverės skraiduolės (Pteromys volans), rudosios lapės (Vulpes vulpes), rudieji lokiai (Ursus arctos), šermuonėliai (Mustela erminea), žebenkštys (Mustela nivalis), altajinės žebenkštys (Mustela altaica), Sibiriniai šeškai (Mustela sibirica), ūdros (Lutra lutra), sabalai (Martes zibellina), erniai (Gulo gulo), Sibirinės kabargos (Moschus moschiferus), Sibiro taurieji elniai (Cervus elaphus sibiricus), briedžiai (Alces alces), šiauriniai elniai (Rangifer tarandus) ir kt.

Suskaičiuojama iki 261 paukščių rūšių: sibirinės gervės (Grus leucogeranus), karališkieji ereliai (Aquila heliaca), griežlės (Crex crex), jūriniai ereliai (Haliaeetus albicilla), kurtiniai (Tetrao urogallus) ir kt. Kasmet peri 138 000 antinių šeimų, 5-7 milijonai pelkių ir vandens paukščių praskrenda virš Selengos deltos.

Flora

Ežero krantai yra apaugę spygliuočių miškais. Baikalo ekosistemoje aptinkama 1085 augalų rūšių iš kurių apie 40% yra endemikai. Kaip ir gyvūnai, augalai yra prisitaikę prie atšiauraus taigos klimato.

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos