Chalkidikė
Chalkidikės pusiasalis, esantis Makedonijoje, didžiausioje Graikijos provincijoje, yra viena gražiausių ir ekologiškai švariausių Graikijos vietų. VIII a. pr. Kr. į šį pusiasalį atvykę etruskai iš Eubėjos salos pavadino bevardį pusiasalį savo salos sostinės Chalkidikės vardu, ir senosios Graikijos istorijos arenoje atsirado Chalkidikės valstybės vardas. 348 m. pr.Kr. Makedonijos karalius Pilypas II, Aleksandro Didžiojo tėvas, jėga užgrobia Chalkidikės valstybę ir prijungia prie vis stiprėjančios Makedonijos valstybės.
Chalkidikės pusiasalis dar yra vadinamas „Poseidono trišakiu“. Legenda byloja, kad mitiniai gigantai Sitonas ir Atonas, besivaržydami ir negalėdami nuspręsti, kuriam iš jų atiteks dieviško grožio undinė, užrūstino jūrų dievą Poseidoną, kuris, pykčio pagautas, sviedė savo trišakį į Chalkidikės pusiasalį ir padalino jį į tris dalis – tris milžiniškus „pirštus“, vėliau pavadintus Kasandros, Sitonijos ir Atono vardais.
Kasandros, Sitonijos ir Atono iškyšulius jungia ir skiria skaidrūs, smaragdo spalvos Egėjo jūros vandenys. Nedideli jaukūs kurortiniai miestukai su barais, tavernomis, restoranais, idiliškos įlankėlės, kalvos su kvepiančiais pušynais, sodri vynuogynų, citrusinių augalų bei pistacijų žaluma maloniai nuteikia poilsiui. Čia pailsės kiekvienas, ieškantis ramybės ar trokštantis pažinti, norintis patinginiauti ar pašėlti.
Kasandros pusiasalis, skendintis pušų žalumoje, skalaujamas krištolo skaidrumo dviejų Egėjo jūros įlankų, kasmet pritraukia tūkstančius turistų. Čia sukurta tobula turizmo infrastruktūra, gausu turizmo centrų, siūlančių įvairiausių vandens sporto rūšių ir pramogų. Populiari transporto priemonė – dviračiai ir motociklai, kuriuos galima išsinuomoti kelioms valandoms, dienai ar savaitei.
Sitonijos pusiasalis žavi savo gamta ir ramybe. Atrodo, jog šis kraštas nepaliestas šiuolaikinės civilizacijos ir žmogaus rankų. Pušynai, alyvmedžių giraitės, nedidelės įlankėlės, krištolinio skaidrumo vanduo ir ramybė – tai Sitonija, vidurinysis Chalkidikės „pirštas“.
Atono pusiasalis pasižymi vaizdingu gamtovaizdžiu ir legendų apgaubtu Atono kalnu, kurio papėdėje nuo 885 m. gyvena tik vienuoliai ir atsiskyrėliai. Tai dvasinio susikaupimo bei atsiribojimo vieta.
Lankytinos vietos
Olimpas
Aukščiausias kalnas Graikijoje - Olimpas (2917 m). Tai šventa dvylikos antikos dievų mitinė buveinė. Kerinčio grožio vaizdai ir nuostabi Egėjo jūros panorama, atsiverianti nuo šio kalno, ypatinga vietovės atmosfera padeda suprasti, kodėl dievai išsirinko būtent šią vietą. Graikai tikėjo, kad ant šio kalno gyvena jų dievai.
Legendinio kalno papėdėje įsikūręs antikos miestas Dionas, kuriame kadaise buvo garbinamas Dzeusas ir kiti Olimpo dievai, aukojamos aukos, aikštėse vykdavo debatai ir miestelėnų susirinkimai, teatro spektakliai ir azartiški sporto renginiai. Daug amžių miestas klestėjo ir gyveno darnoje ir vienybėje su dievais. Čia Olimpo dievų užtarimo ir palaiminimo prašė ir Aleksandras Didysis prieš savo kariuomenės žygį į rytus. Šiandien Dione galima pamatyti įvairių laikotarpių pastatų liekanų: Izidės, Artemidės šventyklų, graikų ir romėnų amfiteatrų, romėnų pirčių, ankstyvosios krikščionybės bazilikų, įvairių visuomeninių pastatų.
Salonikai
Antrasis pagal dydį Graikijos miestas, Makedonijos sostinė, įkurta 315 m. pr. Kr. Makedonijos karalius Kasandras pavadino jį savo žmonos Thessalonikės , Aleksandro Didžiojo sesers, vardu. Šis miestas visada buvo mėgstamas Makedonijos karalių ir niekada neprarado savo svarbos bei įtakos.
Šiandien Salonikai - klestintis, triukšmingas, medžių žalumoje paskendęs didmiestis su daugybe modernių pastatų ir prekybos centrų, restoranų ir tavernų. Čia kasmet vyksta pripažinimo susilaukusi tarptautinė prekybos mugė.
Salonikuose būtina pabuvoti istorijos ir senovės meno mėgėjams. Šlovingą praeitį saugo Venecijos meistrų XV a. statinys - miesto simbolis Baltasis bokštas. Šv. Demetrijaus bazilika mena ankstyvosios krikščionybės laikus. Ši miesto patrono bažnyčia - vienas įspūdingiausių graikų ortodoksų tikėjimo monumentų, pasižyminčių puikia freskų tapyba ir unikaliomis mozaikomis. Sofijos bazilika (VI a.), Dvylikos apaštalų bažnyčia (XIII a.), imperatoriaus Galerijaus triumfo arka (303 m.), pastatyta pergalės prieš persus Mesopotamijoje ir Armėnijoje atminimui, Rotonda - Galerijaus III mauzoliejus, vėliau paverstas krikščionių šventykla, viduramžių tvirtovės sienos, nuo kurių atsiveria miesto ir įlankos panorama, - tai vieni iš lankomiausių miesto istorijos ir kultūros paminklų.
Salonikų archeologijos muziejus lankytojams pateikia įdomių bei turtingų antikos ir romėnų periodų ekspozicijų. Muziejaus pasididžiavimas - unikalūs aukso papuošalai ir dirbiniai iš Pilypo II Makedoniečio kapo. M. Androniko vadovaujamos ekspedicijos atrasti lobiai tapo tikra sensacija.
Meteorų vienuolynai
Kalambaka - miestelis slėnyje, greta kurio stūkso milžiniškos uolos, kurių viršūnėse it nepasiekiami erelių lizdai glaudžiasi Meteorų vienuolynai. Meteora išvertus iš graikų kalbos reiškia „plazdantys ore“. Šis žodis puikiai apibūdina Kalambakoje esančius vienuolynus, kurie įkurti 300 metrų aukštyje ant stačių uolų viršūnių tarsi iš aukšto žvelgia į šalia esantį Penėjo slėnį. Pagrindinio vienuolyno - Megalo Meteoro - įkūrėju laikomas vienuolis, šventasis Atanazas. Jis 1360 m. nuo Atono kalno atsikraustė į Kalambaką. Kaip pasakoja legenda, šio vienuolio buveinė buvo taip aukštai, kad jį galėjo ten užnešti tik angelas ar erelis. Jo mokinys Josifas, serbų karaliaus sūnus, po trisdešimties metų pratęsė mokytojo idėją ir čia pastatė vienuolyną.
XV-XVI a., kai Tesaliją užgrobė turkai, šiose vietovėse įsikūrė daugiau kaip 30 naujų vienuolynų. Jie buvo statomi iš akmenų, stogai dengiami raudonomis čerpėmis, balkonai buvo mediniai. Vienuolynuose daug mažų siaurų celių, bendri valgomieji. Dauguma vienuolynų buvo tik vyrams, tačiau tarp jų yra ir keli moterų vienuolynai.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai vienuolynais labiau ėmė domėtis turistai, buvo nutiestas naujas kelias. Dabar iki vienuolynų galima pakilti serpantininiais uolose iškirstais laipteliais. Daugelyje vietų virš bedugnių permesti siauri tilteliai. Vienuolynai stebina unikalių freskų, ikonų bei drožinių kolekcijomis ir svaiginančiais bei užburiančiais kalnų vaizdais.
Petralonų arba „Raudonųjų akmenų“ ola.
Kaciko kalno papėdėje, Petralonų oloje, buvo rasti senovės žmogaus neandertaliečio, gyvenusio daugiau kaip prieš 700 tūkstančių metų, palaikai. Šiuo metu čia įkurtas muziejus. Oloje galima pasigėrėti nuostabiais stalaktitais ir stalagmitais (turistinis maršrutas tęsiasi apie 600 m). Pailsėti sustosite Nea Moudania miestelyje.
Atonas
Atono pusiasalis (rytinis „pirštas“) yra apie 40 km ilgio ir 8-18 km pločio. Jis išsiskiria legendų apgaubtu Atono kalnu, kurio papėdėje gyvena tik vienuoliai ir atsiskyrėliai. Dabar čia veikia 20 didelių ir 12 mažesnių vienuolynų. Šią vietą vienuoliai pamėgo kone tuojau po krikščionybės įsitvirtinimo, o nuo 963 m. ji oficialiai atiteko Dievo tarnams. Per daugybę karų ir suiručių Atonas išliko tikru stačiatikybės centru. 963 m. imperatorius Fokas šį pusiasalį atidavė vienuoliams, čia buvo įkurtas pirmasis vienuolynas. Kadaise, Atono kalno valstybės klestėjimo metais, čia gyveno net 40 tūkst. vienuolių. Šiuo metu tarpeklių žalumoje įsikūrusiuose vienuolynuose yra tik apie 1500 vienuolių. Moterų prie šio kalno neprileidžia nuo 1060 m., kai tokį įsakymą išleido imperatorius Konstantinas. Vyrai ir berniukai į šventosios bendruomenės kalną įleidžiami tik su specialiais leidimais. Šio draudimo laikomasi iki šių dienų. Dažni užpuolimai ir gaisrai nepakeitė viduramžiškos šios vietovės dvasios. Iki šiol nėra elektros, transporto, keliai senoviniai ir siauri, bet yra didžiulis turtas - bizantiškos bažnyčios, pilnos ikonų ir liturginių reikmenų šventyklos, bibliotekos su vertingais rankraščiais. Šis pusiasalis laikomas gražiausiu iš visų trijų. Jo gamtos grožiui abejingų nebūna.