Marmaris
Šis kraštas, apdovanotas turininga antikos laikų istorija, nuostabiu gamtos grožiu bei puikiu klimatu, yra mėgstama poilsiautojų iš viso pasaulio vieta.
Tai daugelio senovės civilizacijų ir kultūrų, išlikusių ar išnykusių amžių ir tūkstantmečių verpetuose, bet palikusių dabarčiai neįkainojamus atminimo ženklus, lopšys. Tie atminimo ženklai šiandien yra senovės antikos miestai: Efesas, Miletas, Prienas, Didima, Afrodisias, Halikarnasas, Telmessas, Kaunus ir kt. bei du iš septynių senovės pasaulio stebuklų - Artemidės šventykla Efese ir Halikarnaso mauzoliejus Bodrume.
Marmaris - populiariausias kurortas pietvakarinėje Turkijos pakrantėje, kur susitinka Egėjo ir Viduržemio jūrų vandenys. Šio miesto istorijos pradžia siekia IV a. pr. Kr. Kaip teigia Herodotas, vienas žymiausių senovės pasaulio istorikų, palikęs ateinančioms kartoms 7 pasaulio stebuklų sąrašą, dabartinio Marmario įkūrėjai - kariai, atvykėliai iš Kretos salos. Marmaris (Physkos) buvo svarbus uostas Anatolijos - Rodo - Egipto prekybos kelyje. 334 m. pr. Kr. Aleksandro Makedoniečio armija išvadavo Anatolijos regioną iš persų jungo. Vėliau miestas tapo Bizantijos imperijos dalimi, dar vėliau atiteko osmanams. Šiandien osmanų imperijos laikus mena XI a. tvirtovė, kurios sienos ir bokštas yra ryškus senamiesčio akcentas. Nuo čia atsiveria žavus įvairiausių pasaulio valstybių vėliavomis ir spalvingomis burėmis pasipuošęs jachtų uostas, vienas pagrindinių jachtų centrų Turkijoje. Marmaris - europietiškiausias Turkijos kurortas. Čia judru ir gyva ne tik dieną, bet ir naktį. Visą naktį veikiančiose diskotekose galima šokti ir linksmintis iki ryto. Priešais Marmarį Egėjo jūroje - Graikijos Rodo sala, į kurią reguliariai plaukia keltai iš Marmario uosto
Ičmeleras - tai jaukus kurortinis miestelis, apsuptas kvepiančių pušynų. Ičmelere daug restoranų, barų, parduotuvių, yra vaikų miestelis su mini vandens pramogų parku, baseinu ir žaidimų aikštele. Nuo Ičmelero iki Marmario centro - 8 km. Tarp jų reguliariai kursuoja laivai, maršrutiniai autobusai (dolmušai).
Fetija senovėje buvo žinoma kaip antikinis Telmessos miestas, įsikūręs puikios augmenijos, vaizdingų pakrančių įlankų ir smėlio paplūdimių prieglobstyje. Šių apylinkių kraštovaizdis - Turkijos vizitinė kortelė. Miestelis, savo istorijos metus skaičiuojantis nuo IV a. pr. Kr., garsėja unikaliomis Likijos laikų uolose iškaltomis kapavietėmis. Unikali 16 km atstumu nuo Fetijos esanti Olu Denizo lagūna atskirta nuo Egėjo jūros 4 km ilgio smėlio pusiasaliu, prie kurio prisišliejęs Olu Denizo kurortinis miestelis.
Olu Denizas - mažytis ir be galo jaukus Turkijos kurortinis miestelis, žinomas dėl savo nepakartojamo paplūdimio ir ypatingo turkio spalvos vandens. Nors gražiausias Turkijos paplūdimys tęsiasi keletą kilometrų, pati populiariausia jo dalis yra lagūna, kurią juosia puikūs kalnai ir pušynai. Kadangi Olu Denizo įlanka priklauso nacionaliniam parkui, yra renkamas nedidelis mokestis už įėjimą į lagūnos paplūdimį. Į kitą įlankos paplūdimį - "Belcekiz" - įėjimas nemokamas, o šalia jo yra daugybė parduotuvių, barų ir restoranų.
Olu Denizo kurortas turėtų patikti įvairaus amžiaus keliautojams. Vyresniems - dėl paplūdimio, ramybės, puikių restoranų, jauniems - dėl daugybės aktyvaus sporto šakų ir, žinoma, skrydžio parasparniais, kurio metu adrenalino kiekis jūsų organizme, be abejonės, padidės, o puikūs šių vietų vaizdai tikrai paliks nepakartojamą įspūdį.
Parasparnių sporto mėgėjai Olu Denizą vadina savo "meka". Olu Denizą iš trijų pusių supa įspūdingi kalnai. Klimato sąlygos ir oro srovės yra idealios parasparnių sporto mėgėjams, kurie svaiginančiais šuoliais gali džiaugtis nuo balandžio iki lapkričio mėnesio.
LANKYTINOS VIETOS
Efesas
Efesas - vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių senovės miestų, pastatytas deivės Artemidės garbei. Praeityje tai buvo vienas iš didžiausių regiono komercijos centrų, todėl savo lėšomis galėjo finansuoti grandiozines architektūrines programas.
Daugelis prarastų civilizacijų mūsų laikus pasiekia tik sudužusių vazų šukėmis, prirašytomis plokštėmis ar auksinėmis pomirtinėmis kaukėmis. Efese antikos pasaulis atsiveria miesto gatvėse, aikštėse, šventyklose, pirtyse, turtingų miestelėnų namuose, fontanuose, amfiteatruose. Celsijaus biblioteka savo pergamentinių ritinių kiekiu beveik prilygsta didžiosioms Aleksandrijos ir Pergamono bibliotekoms. Dar ir dabar išlikęs šio pastato klasikinis dviaukštis fasadas.
XI a. pr. Kr. į Efesą atvyko jonėnai (išeiviai iš Graikijos, anksčiau kilę iš jonėnų genčių). Nors ne šie metai laikomi Efeso gimimu, miestas jau buvo anksčiau, bet jo įsikūrimas apgaubtas paslaptimi. Vienas iš šaltinių teigia, kad Efesą įkūrė amazonės. Antikos laikais klestėjo Artemidės kultas, todėl čia VI a. pr. Kr. buvo pastatyta Artemidės šventykla, vėliau pripažinta vienu iš septynių pasaulio stebuklų.
Efeso istorija neatskiriama nuo krikščionybės istorijos. Už 5 km nuo Efeso paskutinius savo gyvenimo metus praleido Mergelė Marija. Manoma, kad į Efesą Marija ir šv. Jonas, kuriam Kristus prieš nukryžiavimą buvo pavedęs savo motinos globą, atvyko ir gyveno 42-48 metais. 1896 m. šis faktas buvo oficialiai pripažintas Katalikų bažnyčios. Dabar toje vietoje pastatyta koplyčia, nuolat lankoma piligrimų. Tai kuklus namelis, kuriame pagal padavimą, Mergelė Marija praleido savo paskutinius gyvenimo metus. Jis yra 4 km nuo Efeso. Šv. Marijos namas buvo atstatytas ant senojo namo pamatų. Namelis stovi ant kalvos viršūnės, nuo kurios atsiveria nuostabus apylinkių vaizdas. Čia pasimelsti ir uždegti žvakučių atvyksta katalikai, pravoslavai. Jie geria vandenį iš šventojo šaltinėlio ir kabina ant medžio medžiagos skiauteles su prašymais Mergelei Marijai. Netoliese palaidotas ir šv. Jonas. Kapo vietoje VI a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano įsakymu buvo pastatyta bazilika.
Artemidės šventykla
Efeso mieste stovėjo antrasis pasaulio stebuklas - Artemidės šventykla, bet ji buvo ne pirmoji Efese pastatyta šventykla. Iš pradžių šiame religijos centre 850 m. pr. Kr. iškilo šventykla, skirta Artemidės pirmtakei - vaisingumo deivei Kibelei. Deja, 356 m. pr. Kr. pamišėlis Herostratas sudegino šventyklą iki pamatų. Toje vietoje vėl iškilo šventykla, įtraukta į garsiausių pasaulio stebuklų sąrašą.
Žmones priblokšdavo vien šventyklos matmenys - 114x55 m. Tai buvo didžiausias pastatas senovės Graikijoje ir gražiausias Efese. Tais laikais, kai statybai buvo naudojami tik primityvūs įrankiai, šventykla atrodė neįtikėtinas stebuklas. Šventyklą supo 127 keturiomis eilėmis išdėstytos 18 metrų aukščio kolonos. Jos stovėjo taip tankiai, kad priminė mišką. Kiekvienos kolonos apačią puošė išraižytos ir spalvingai nudažytos figūros. Ant šių kolonų miško stovėjo šventyklos viršus. Šventyklos centre stovėjo 15 m aukščio Artemidės statula. Ji buvo pagaminta iš aukso ir dramblio kaulo. Ją apšviesdavo liepsnojantys deglai (tai maldininkams darydavo įspūdį). Nuo šventyklos fasado žvelgė legendų pabaisos medūzos atvaizdas.
262 m. po Kristaus į Efesą įsiveržę gotai sugriovė šventyklą. V a. ją iki pamatų ją sugriovė fanatiškai nusiteikę krikščionys. Šiandien išliko tik kolonų dalys ir viena kolona, kuri 1972 m. buvo surinkta iš skirtingų kolonų likučių. Dvylika išlikusių kolonų saugoma Šv. Sofijos sobore Stambule, o altorius ir dalis vertingų skulptūrų - Britų muziejuje Londone. Spėjama, kad originali pagrindinė Artemidės statula neišliko, tačiau yra daug jos kopijų. Artemidės garbinimo laikais prie šventyklos veikė daugybė prekyviečių, kuriose buvo parduodamos mažytės sidabrinės Artemidės skulptūrėlės, šventyklos kopijos.
Halikarnaso mauzoliejus
Dabartiniame Bodrumo mieste stovėjo dar vienas iš septynių pasaulio stebuklų - Halikarnaso mauzoliejus, pastatytas apie 350 m. pr. Kr. Deja, iki šių dienų paminklas neišliko. Jis stipriai nukentėjo XIV a. nuo žemės drebėjimo. Dabar šioje vietoje yra unikalus Turkijos povandeninės archeologijos muziejus, kur galima apžiūrėti daugybę unikalių jūros dugno radinių.
Šis mauzoliejus pastatytas kaip kapavietė galingiausiam pietvakarių Turkijos žmogui - srities valdytojui Mausolui. Nors mauzoliejus vėliau buvo sugriautas, mokslininkai beveik tiksliai išsiaiškino, kaip jis atrodė: maždaug 50 m aukščio, pagrindas buvo sumūrytas iš minkšto žalsvo akmens (sustingusios lavos) luitelių. Statant mauzoliejų, tokių luitelių buvo sunaudota apie 160 000. Išorės paviršius buvo nuklotas stambiomis marmuro plokštėmis. Iš jo iškaltos ir visą mauzoliejų puošusios statulos.
Mauzoliejaus lankytojus žavėdavo skulptorių darbo kokybė (ypač statulų ir frizų). Pagrindinę konstrukcijos dalį, į kurią rėmėsi kolonos, juosė 116 m ilgio vadinamasis amazonių frizas. Iš keturių mauzoliejaus pusių stovėjo skulptūros. Kiekvieną iš jų skaptavo vis kitas skulptorius. Spėjama, kad aplink mauzoliejaus kolonas rikiavosi daugiau kaip 100 aukštesnių už žmogų skulptūrų. Tuo metu tai buvo didelė naujovė. Statulų grožis lėmė mauzoliejaus šlovę. Prabėgus mažiau nei šimtui metų po statybos, statinys jau buvo minimas tarp septynių pasaulio stebuklų. Yra išlikusios tik kelios šiaurinės skulptūros, o kitos, griūvant pastatui, buvo užbertos žemėmis.
Žemės drebėjimo apgriautą muziejų 1522 m. kryžiuočiai sunaikino visiškai. Jo statybines medžiagas riteriai naudojo tvirtovei, turėjusiai apsaugoti nuo turkų antpuolių, statyti. Vėliau šie luitai buvo išgabenti į Angliją. Dabar Britų muziejuje Londone yra saugoma 12 mauzoliejų puošusių plokščių, kuriose vaizduojamos graikų ir amazonių kautynės.
Miletas – filosofų miestas
Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet ir visos Graikijos miestas. Pirmoji filosofijos mokykla buvo įkurta Milete. Tai apskritai vienas iš pirmųjų VI a. pr. Kr. Miestų, kur įsižiebė filosofinio mąstymo židinys. Jonijos mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kurios viskas atsiranda ir vėl grįžta į ją. Tai garsiojo Faleto, rytų filosofų Anaksimeno ir Anakasimono miestas, kuriame jie gyveno ir kūrė.
Net ir nebūdami archeologijos gerbėjais, šiame mieste tikrai žavėsitės II a. pr. Kr. statytu teatru, kuriame tilpo 15 000 žiūrovų, galėsite aplankyti netoliese esančias Faustinos pirtis. Netoli miestelio yra ir XV a. pradžioje statyta Iljos Beko mečetė su nuostabiais akmens raižiniais.
Rodo sala
Viena valanda kelionės laivu iš Marmario uosto, ir horizonte pasirodo Rodo sala - trečioji pagal dydį Graikijos sala (1400 kv.m). Ją skalauja Egėjo ir Viduržemio jūros, čia kertasi keliai tarp Rytų ir Vakarų. Šioje saloje puikiai dera įvairių laikotarpių ir kultūrų palikimas: antika, viduramžiai ir dabartis. Pagrindinis salos miestas Rodo - viduramžių kryžiuočių miestas, apsuptas tvirtovės mūrų. Senamiestį kertančioje Riterių gatvėje yra Magistrų rūmai, Riterių ligoninė, kurioje dabar įsikūręs įdomus Archeologijos muziejus. Senojoje miesto dalyje gausu siaurų gatvelių su jaukiomis tavernomis, vyno rūsiais, suvenyrų parduotuvėmis. Antikos laikais Rodo sala garsėjo vienu iš septynių pasaulio stebuklų - milžiniška Helijo statula - Rodo kolosu.
Kleopatros sala - vaizdinga sala Egėjo jūros įlankoje, garsėjanti savo paplūdimiu ir krištolo skaidrumo vandeniu. Gyva legenda, jog daugiau kaip prieš 2000 metų čia maudėsi Kleopatra. Baltas salos smėlis naudojamas kaip vaistas nuo įvairių nudegimų. Pasak legendos, Marko Antonijaus įsakymu jis buvo atvežtas iš Egipto. Ilgą laiką ši istorija buvo laikoma legenda, tačiau prieš 15 metų buvo patvirtinta, kad tokio tipo smėlio, koks yra Kleopatros saloje, galima rasti tik Šiaurės Afrikoje.
Pamukalė - viena iš labiausiai stebinančių Turkijos vietų. Tai stalagmitų kanjonai, padengti baltu mineralinių medžiagų sluoksniu. Laiptuotų terasų įdubose veržiasi šilto ir šalto vandens srovės. Turkijoje gyva legenda, bylojanti, jog kartą išsimaudžius šiuose vandenyse galima atjaunėti. Žinoma, tai tik legenda, tačiau šie vandenys teigiamai veikia žmogaus odą ir visą organizmą. Šalia šio gamtos stebuklo yra senovinio miesto Hierapolio, įkurto II a. pr. Kr., griuvėsiai su amfiteatru, didžiausiu visoje Turkijoje nekropoliu, romėniškomis pirtimis, senovine centrine buvusio miesto gatve, Apolono šventykla.