Šiandien Antalija - tikras rojus poilsiui žavingos gamtos prieglobstyje. Šioje vietovėje per metus būna apie 300 saulėtų dienų, todėl maudymosi sezonas trunka nuo gegužės iki lapkričio mėn. Antalijoje daug aukštos klasės viešbučių, pensionų, kavinių, barų, jaukių parduotuvėlių ir stambių prekybos centrų, diskotekų.

Antalijos regiono kurortai

Antalija. populiariausias Turkijos kurortas su pačiais švariausiais Viduržemio jūros pakrantės paplūdimiais, aktyviu naktiniu ir dieniniu gyvenimu. Čia visada gausu žmonių tiek restoranuose, tiek diskotekose, tiek vandens parkuose. dauguma viešbučių orientuoti į turistus, kurių pajamos didesnės nei vidutinės.
Antalijoje verta pamatyti : seną kvartalą su siauromis Aleksandro Makedoniečio laikų gatvelėmis, laikrodžio bokštu, mediniais namais ir tvirtovės sienomis, 37 m minaretą, statytą XIII a, Keziko minaretą žaibo nukirsta viršūne, Adriano vartus.

Alanija. Garsėja tuo, kad Markas Antonijus ją padovanojo Kleopatrai vestuvių proga. Kurortą labai gerai įvertino karališkieji asmenys, tačiau ilsėtis čia atseina pigiau nei Antalijoje. Nebrangūs Alanijos viešbučiai privilioja į ją daug jaunimo.
Verta pamatyti: Bizantijos lakų tvirtovę, stalaktitų ir stalagmitų grotą, Mergelės olą, kur piratai laikydavo belaisves, Įsimylėjėlių ir Fosforinį urvą švytinčiu dugnu.

Belekas. Elitinis Antalijos regiono kurortas. Dauguma viešbučių čia penkių žvaigždučių, apsupti pušynų ir eukaliptų miškų. Kurortas įeina į nacionalinio rezervato, kuriame gyvena daugiau nei šimtas paukščių rūšių.
Verta aplankyti netoliese esančių senovinių mietsų Perge, Aspendos ir Side liekanas.

Kemeras. Labai žalias kurortas su gargždo paplūdimiais. Visi viešbučiai ištaigingi ir demokratiški, dažniausiai įsikūrę prie jūros.
Kemeras - tikra buriuotojų svajonė. Netoliese yra antikinis Olimpas.

Sidė. Buvęs žvejų kaimelis, o dabar mažas kurortinis miestelis su nuožulniais smėlėtais paplūdimiais ir sekliu dugnu. Vieta labai tinkama atostogauti su mažais vaikais. Viešbučiai nebrangūs.
Verta aplankyti Apolono ir Atėnės šventyklas, pamatyti miesto vartus, buvusį vergų turgų, romėnų viešąsias pirtis, senąjį uostą, teatrą, kurime tilpdavo 25 tūkstančiai žiūrovų.

LANKYTINOS VIETOS

Istorinių vietų mėgėjams rekomenduojama pamatyti Pamukalę (iš Antalijos, Marmario, Fetijos regionų), Efesą (Marmario, Fetijos regionų), Sidės senamiestį (iš Sidės ir Alanijos kurortų), Žaliąjį kanjoną (iš Alanijos), Aspendos amfiteatrą (Alanijos regione), Kuršunlu parką, Kapadokiją (iš Alanijos, Kemero regionų), Stambulą.

Turkija - tai antikos lobynas, daugelio senovės civilizacijų lopšys. Juk ne veltui yra sakoma: „sena kaip pasaulis Turkija“. Šiandieninėje Turkijoje galima aplankyti daugybę istorijoje svarbų vaidmenį suvaidinusių miestų - Efesą, Troją, Miletą, Asosą, Pergamą.

Turkija dar vadinama Mažąja Azija. Kad ir kur važiuotumėte, visur pateksite į seniausias pasaulyje vietas, aprašytas dar Biblijoje. Turkijoje rasite ir Mergelės Marijos namus, septynias Atsivėrimo cerkves, šv. Pauliaus kalėjimą, šv. Nikolajaus kapą. Du iš septynių pasaulio stebuklų yra Turkijoje. Tai Efeso mieste esanti Artemidės šventykla ir Halikarnaso mauzoliejus.

Stambulas

Kontrastingasis Stambulas yra įsikūręs dviejuose žemynuose, kuriuos skiria Bosforo sąsiauris. Tai kontrastų miestas, kuriame gyvuoja ir gilios rytietiškos tradicijos, ir šiuolaikinis europinis gyvenimo stilius.

330 metų gegužės 11 dieną Romos imperatorius Konstantinas Didysis paskelbė miestą Romos imperijos sostine, pavadindamas jį Konstantinopoliu. Tuo metu Konstantinopolis buvo politikos ir kultūros centras. Jame klestėjo bizantiškas menas - architektūra, dailė, skulptūra. 1453 metų gegužės 29 dieną Konstantinopolis atiteko turkams. Jį užėmė sultonas Mechmedas II, kuris pervadino miestą Stambulu (Istanbul).

Stambulas garsėja įspūdingo grožio mečetėmis ir kitais architektūriniais paminklais.

Valdant imperatoriui Justinianui, VI a. buvo pastatyta daug krikščioniškų bažnyčių ir rūmų, taip pat Šv. Sofijos soboras. Šis statinys yra bizantiško meno šedevras. Kadangi šis pastatas stovi žemės drebėjimų zonoje, o miestas patyrė nemažai gaisrų ir maištų, soboras buvo sugriautas ir atstatomas keletą kartų.

Bizantijos laikotarpiu Šv. Sofijos soboras turėjo svarbų vaidmenį - jame būdavo karūnuojami imperatoriai ir švenčiamos įvairios pergalės.

Sultonas, užėmęs Konstantinopolį, Mechmedui II įsakė Šv. Sofijos soborą paversti mečete, pristatatyti minaretus, atsuktus į Mekos pusę. Šv. Sofijos soboras buvo naudojamas kaip bažnyčia 916 metų ir kaip mečetė 481 metus. 1934 metais, Atatiurko įsakymu, ji buvo paversta muziejumi, prarado savo religinę funkciją ir nuo tada tapo atvira lankytojams.

Iš pietinės pusės Šv. Sofijos soboras jungiasi su Topkapio rūmų kompleksu. Šį didžiulį kompleksą sudaro daugybė objektų - kambarių, paviljonų, bokštų, sodų, kiemelių, bibliotekų. Šiuose rūmuose gyveno sultonai su 4000 tarnų, vien tik haremui šiame komplekse yra skirta 400 kambarių. Šiuo metu rūmuose saugomos porceliano, ginklų, pranašo Mahometo relikvijų kolekcijos.

Žydroji mečetė - vienas iš svarbiausių Osmanų imperijos paminklų. Tai buvo dalis didelio pastatų komplekso, vadinamo „Sultono Ahmeto mečete“. Dabar ji dažniausiai vadinama tiesiog Žydrąja mečete. Kompleksas susidėjo iš mečetės, medresės, fontanų, parduotuvių, pirties, namų, sandėlių ir pan. Ši mečetė turi 6 minaretus. Mečetė vadinama žydrąja dėl ypatingų mėlynos spalvos interjero dekoracijų.

Aspendoje geriausiai išlikęs amfiteatras

Už 49 km į rytus nuo Antalijos įsikūrusi Aspenda, kurioje yra geriausiai iki šių dienų išlikęs antikinis amfiteatras. Nors amfiteatras statytas II a., Marko Aurelijaus valdymo laikais, jo scenos akustika ir šiandien žavisi čia koncertuojantys pasaulinio garso dainininkai. Šiame amfiteatre telpa 15 000 žiūrovų, jame yra 39 eilės, kurių kiekvienos ilgis siekia 96 m . Kaip byloja legenda, teatrą pastatė vienas architektas, svajojęs į žmonas gauti caro Aspendoso neišpasakytai gražią dukrą Semiramidę. Kai caras išvydo, kokią šlovę teatras atnešė jo miestui, ir kai įsitikino architekto sumanumu, leido dukrai už jo tekėti. Miestas 333 m. pr. Kr. buvo užimtas Aleksandro Makedoniečio, nes atsisakė mokėti duoklę Makedonijos valdovui. 190 m pr. Kr. miestą jau valdė romėnai, nulėmę tolimesnį jo gyvenimą.

Netoliese yra senovinis Sidės uostas su Apolono šventykla ir romėnų pirtimi, kurioje dabar įsikūręs Archeologijos muziejus su viena įspūdingiausių Turkijos archeologinių kolekcijų.

Pergė - geometrijos pradininko miestas

Už 19 km nuo Antalijos, visai netoli Beleko, yra išlikę Pergės miesto griuvėsiai. Miestas įkurtas XIII a. pr. Kr. Jis laikomas antru pagal svarbą istoriniu miestu po Efeso. Pirmieji gyventojai įvertino kalnuotą vietovę (tokią geriau apsaugoti nuo priešų, nes prie jūros esančius miestus dažnai puldinėdavo piratai). Miestą su jūra siejo upė. 333 m. pr. Kr. šį miestą, kaip ir Sidę bei Aspendą, užėmė Aleksandras Makedonietis. Spėjama, kad čia turėtų būti Artemidės šventykla, tačiau iki šiol ji nerasta. 133 m. pr. Kr. miestą jau valdė romėnai, sukūrę jame savitą architektūrinį stilių.

Iki šių dienų Pergėje yra išlikusi senoji gatvių struktūra, archeologinę vertę turintys miesto vartai, stovėję iš trijų miesto pusių, stadionas, amfiteatras, talpinęs 14 000 žiūrovų. Ant išlikusių sienų matyti pieštos scenos iš dievo Dioniso gyvenimo. Miesto stadionas - antras pagal dydį (po teatro) statinys mieste. Jo ilgis - 234 m., plotis - 34 m. Stadione tilpdavo iki 12 000 žiūrovų.

Mieste gyveno ir dirbo antikos laikų matematikas Apolonijus (III-II a. pr. Kr.), ėmęs vartoti elipsės, hiperbolės ir parabolės terminus. Jis laikomas geometrijos pradininku.

Kai plito krikščionybė, Pergės mieste susibūrė pirmosios Mažojoje Azijoje krikščionių bendruomenės.

Pamukalė - „kalkakmenio rūmai“

Tai viena iš įžymiausių Turkijos vietų. Privažiavus prie miestelio, iškyla spindinčio baltumo kalvos (daugiau kaip 100 m aukščio). Iš arčiau šis gamtos kūrinys primena užšalusį krioklį su daugybe terasų ir kaskadų. Tokio nuostabaus peizažo jūs nepamatysite niekur kitur pasaulyje. Čia mineralinių druskų prisotinti vandenys, krisdami nuo uolų, sukūrė suakmenėjusias, akinančio baltumo kaskadas. Kiekviena terasa turi nedidelį baseiną, kuriame vandens temperatūra nenukrinta žemiau 37 laipsnių.

Karštuose vandenyse išsiskiria kalcio oksidas, žemės paviršiuje jis išsiskaido į anglies dioksidą, kalcį ir vandenį. Reaguodamas su oru išsiskyręs kalcis sukietėja ir taip platėja šio gamtos kūrinio terasos. Iš žemės gelmių trykštančiame vandenyje yra nedidelis geležies ir sieros kiekis, dėl to baltos terasos kai kur yra nudažytos geltonais, raudonais ir žaliais atspalviais. Įdėjus į vandenį kokį nors daiktą ir palikus kelioms dienoms, galima pamatyti, kaip jo paviršių padengė plonas kalkėtas sluoksnis. Šiandien šis nuo antikos laikų populiarus balneologinis kurortas yra istorinis ir kultūrinis draustinis.

Turkijoje gyva legenda, bylojanti, jog išsimaudžius šiuose vandenyse galima atjaunėti. Dar senovės laikais čia buvo įrengti mineralinių šaltinių vandens baseinai, kuriais mėgavosi ir garsioji Kleopatra. Mineraliniai vandenys labai naudingi odai, valo organizmą, tad nenuostabu, kad jie buvo nuo seno žinomi sveiko kūno kultą garbinusioje senovės Romoje.

Šalia šio gamtos stebuklo yra senovinio Hierapolio miesto, įkurto II a. pr. Kr., griuvėsiai su amfiteatru, didžiausiu visoje Turkijoje nekropoliu, romėniškomis pirtimis, senovine centrine buvusio miesto gatve, Apolono šventykla. Sakoma, kad visus šiuos pastatus prie būsimų savo kapų romėnų didikai pastatė norėdami ir po mirties gyventi patogiai.

Dar ši vietovė vadinama „medvilnės pilimis“ (taip iš turkų kalbos verčiamas pavadinimas „Pamukalė“). Laiptų terasos nuo mineralinių druskų tokios baltos, kad iš tolo primena baltą tarsi medvilnės žiedas pasakų pilį.

„Besisukančių“ dervišų brolija Konijoje

II a. pr. Kr. romėnai įkūrė Koniją, kurioje dabar gyvena 2 mln. gyventojų. Šis miestas gerai žinomas islamo pasaulyje. Čia įsikūrusi „besisukančių“ dervišų brolija, vadinama Mevlevi vardu. Šios brolijos nariai yra žymaus turkų poeto ir mistiko Mevlanos Celaleddino Rumi pasekėjai.

Pats įdomiausias objektas Konijoje - Mevlanos muziejus, kuris su šalia esančia mečete sudaro vieningą istorinį-architektūrinį paminklą. Mečetė sultono Selimo II paliepimu pastatyta XVI a. Čia po mėlynu marmuro sarkofagu ilsisi turkų musulmonų mistiko, poeto ir dervišo Mevlanos ir jo sūnaus palaikai. Galima pamatyti Semos šokių salę ir čia šokančius dervišus. Muziejuje galima susipažinti su įvairiais dervišų ritualinėse apeigose naudojamais daiktais, pasigrožėti originalia kilimų kolekcija, kurioje yra vienas brangiausių pasaulyje šilko kilimų (144 mazgai viename kv. cm).

Kapadokija - vienas iš pasaulio gamtos stebuklų

Kapadokija (497 km nuo Alanijos) - viena unikaliausių centrinės Anatolijos vietovių gamtiniu, istoriniu ir religiniu požiūriu. Prieš milijonus metų iš veikusių vulkanų lavos susidarė nauji minkštos uolienos masyvai. Dėl skirtingos įvairaus kietumo uolienų ir aplinkos reakcijos susiformavo keistų įspūdingų formų kalnai - vienas iš pasaulio gamtos stebuklų.

Kapadokijos istorijos ištakos siekia net XIX a. pr. Kr. Asirai, hetitai, persai, romėnai, bizantiečiai, seldžiukai ir turkai kūrė permainingą istoriją. Kapadokija - ištisas požeminių miestų labirintas. Prieglobstį nuo persekiotojų čia rado pirmieji krikščionys, įkūrę bendruomenę ir pirmuosius vienuolynus. VII-VIII a. arabų antpuoliai vertė gyventojus gintis, slapstytis ir toliau statytis didelius požeminius miestus. Iki šių dienų čia išliko apie 600 uolose iškirstų bažnyčių, kurių sienos dekoruotos gražiomis ir išraiškingomis XI-XII a. freskomis, vaizduojančiomis įvairius krikščionybės istorijos etapus ir biblinius siužetus. Paskutiniai gyventojai šias olas paliko tik 1923 m.

Šiandien Kapadokija - viena iš lankomiausių Turkijos vietų. Gioreme, Zelve - muziejai po atviru dangumi, žavintys puikiomis ankstyvosios krikščionybės bažnyčiomis ir vienuolynais, Kaymaklis - 4 km² ploto požeminis miestas su painiais labirintais.

Faselį įkūrė Rodo gyventojai

Iš kurortinio Kemero uosto laivu nesunku pasiekti antikinį Faselio miestą, kurį įkūrė Rodo salos gyventojai VII a. pr. Kr. Antikos pasaulį čia primena centrinė miesto gatvė su visuomeninių pastatų ir romėnų pirčių komplekso liekanomis, agoros, romėnų akvedukas, Adriano vartai, romėnų laikų amfiteatras, bylojantis apie puoselėtą meilę teatrui ir gladiatorių kovas. Romantiškas pasivaikščiojimas po pušynuose paskendusį miestą priartina seniai praėjusius laikus ir jų didvyrius. Iškylos metu laivas sustoja ramiose įlankėlėse, kad būtų galima išsimaudyti, pasideginti ir papietauti. Čia galima išsinuomoti vandens motociklus ir kitas vandens sporto priemones.

Demrė - Kalėdų senelio gimtinė

Antikos laikais dabartinis Demrė miestas vadinosi Myra. Nors daugeliui atrodo, kad Kalėdų senelio gimtosios vietos turėtų būti kur nors šiaurėje, tačiau, pasirodo, jis gyveno čia. Vietinėje cerkvėje tarnavo vyskupas Nikolajus (Santa Nikalojus, Santa Klausas), jūreivių ir vargšų globėjas. Norėdamas suteikti vaikams džiaugsmo, jis dalindavo jiems mažytes dovanėles. Šis žmogus ir pradėjo gražią kalėdinę tradiciją dovanoti vaikams dovanas. Tai tikras Kalėdų senelio „protėvis“.

Kaip sako legenda, kiekviena mergina, pabuvojusi Myros Šv. Nikolajaus cerkvėje, kur dirbo šis vyskupas, būtinai sutiks savo antrąją pusę, ištekės už puikaus jaunuolio.

Už kelių kilometrų į šiaurę nuo Demrės išvysite virš jūros uolose iškaltas Likijos laikų kapavietes su unikaliais ornamentais ir bareljefais, parodančiais tų laikų vietinių skulptorių meninę išmonę.

Graikų-romėnų laikų amfiteatras primena antikos laikų civilizaciją ir jos klestėjimą.

Kai plauksite į Kekovą, jei jūra bus rami, įdėmiau patyrinėkite jos dugną. Sakoma, kad galima išvysti senovėje nuskendusio miesto griuvėsius. Ilga ir siaura Kekovos sala viduramžiais buvo saugus prieglobstis piratų laivams, o dabar ten nuostabi vieta atplaukiančioms jachtoms ir poilsiui.