Turkijos Respublika
Turkija yra pietvakarių Azijos valstybė. Tik nedidelė jos teritorijos dalis (Trakija) yra Europoje, o likusi dalis (Anatolija) - Azijoje. Ši valstybė rytuose ribojasi su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu (bendras sienų ilgis – 610 km) ir Iranu (sienų ilgis – 454 km), pietuose – su Iraku (331 km) ir Sirija (877 km), vakaruose – su Graikija (212 km), šiaurėje – su Bulgarija (269 km). Turkijos plotas – 814 578 kv.km.; bendras sausumos sienų ilgis – 2578 km; vandens – 8333 km. Nuo Europos Turkiją skiria du siauri sąsiauriai. Iki 1922 m. Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. Šiandien ji yra respublika, kurioje susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos. Turkijoje oficiali religija nėra patvirtinta, tačiau dauguma gyventojų yra turkai musulmonai.
Turkijos Respublikos prezidentas – Ahmet Necdet Sezer. Šis Turkijos Respublikos prezidentas yra dešimtasis. Didžioji Turkijos nacionalinė asamblėja (Türkiye Büyük Millet Meclisi) jį išrinko 2000 m. gegužės 16 d., kuomet pasibaigė dešimtmetį šalį valdžiusio Süleyman Demirel kadencija. Sezeras yra sekuliaristas, dėl to kartais kyla nesutarimų su proislamiškų pažiūrų ministru pirmininku Recep Tayyip Erdogan. 2007 m. Turkijoje vyks prezidento rinkimai.

Gyventojai
Turkijoje gyvena apie 70 mln. gyventojų. Didžioji dalis šalies gyventojų – turkai, kurių 64 proc. gyvena miestuose. Šalies pietryčiuose gyvena tikrieji Anatolijos gyventojai – kurdai, jų šiuo metu priskaičiuojama apie 15-17 milijonų. Turkijoje taip pat gyvena gruzinai, graikai, albanai, arabai, bulgarai, čigonai, žydai, jie sudaro apie 2,7 proc. visos populiacijos.
95 – 96 proc. Turkijos gyventojų išpažįsta islamą, daugiausia – sunitų pakraipos. Šalyje yra nedidelė krikščionių bendruomenė, kurią daugiausia sudaro graikai bei armėnai.

Kalba
Turkų kalba – tiurkų kalbų grupės kalba. Turkijos bei Šiaurės Kipro valstybinė kalba. Taip pat vartojama Bulgarijoje, Graikijoje bei milijonų turkų imigrantų Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje bei kitose ES valstybėse.
1928 m., praėjus penkeriems metams po Respublikos paskelbimo, jos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas įsakė iki tol turkų kalboje vartotus arabiškus rašmenis pakeisti lotyniškais. Tai buvo viena iš daugelio jo reformų, norint sumoderninti Turkiją ir ją priartinti prie Europos. 1932 m. įsteigta nepriklausoma organizacija – Turkų kalbos institutas (Türk Dil Kurumu). Institutas skelbė, jog kalbos grynumą galima apginti tik atsisakant įsisenėjusių skolinių, daugiausia iš arabų bei persų kalbų. Netrukus buvo sukurti ir pradėti vartoti nauji turkiški kai kurių žodžių atitikmenys.

Ekonomika
Turkijos ekonomika pagal dydį – 16 pasaulyje. Nors privatus sektorius pastaruoju metu gana sparčiai auga, valstybė tebevaidina svarbų vaidmenį pramonėje, bankų sistemoje, transporto bei susisiekimo sistemoje.
Kas dešimtas gyventojas – bedarbis. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus kasmet bedarbių gretas papildo per 800 tūkstančių piliečių. BVP ir perkamoji galia vienam Turkijos gyventojui siekia tik 27% ES vidurkio. Nors vyriausybė stengiasi kiek įmanoma labiau sumažinti infliaciją, jos lygis tebeišlieka gana aukštas.
Turkiją galima suskirstyti į regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdinga produkcijos gamyba. Antalijos regione vystoma augalininkystė: (šiltadaržiai, vaismedžiai) pomidorai, agurkai, pipirai, apelsinai (tinkami tik sultims), bananai (mažesni už įprastus), granatai, išvystytas turizmas. Marmario regione – tabakas, vyndarystė, išvystytas turizmas. Marmuro jūros pakrantėse – alyvuogės. Juodosios jūros regiono pakrantėse – žuvininkystė. Likusioje dalyje – naudingų iškasenų gavyba.

Geografija
Turkija skirstoma į septynis geografinius regionus : Marmario, Egėjo, Viduržemio, Centrinės Anatolijos, Rytinės Anatolijos, Pietinės Anatolijos bei Juodosios jūros. Šalis dalinama į 71 provinciją. Didžiausi miestai: Stambulas (apie 12 mln. gyventojų); Ankara (4 mln. gyventojų); Izmiras (apie 3 mln. gyventojų); Adana (apie 1,5 mln. gyventojų).
Didžiąją Turkijos dalį sudaro kalnų masyvai. Šiaurėje ir pietuose ši šalis tarsi suspausta tarp dviejų didžiulių kalnynų, kurių didžioji išorinės pusės dalis staigiai leidžias į jūrą. Turkijos šiaurėje driekiasi Ponto kalnai (senovėje jie vadinosi Ponto Tauras). Pačios aukščiausios viršūnės – Kačkaras – 3937 metrai ir Raze – 3711 metrų. Pietuose kalnynas apima Vakarų Taurą, Centrinį Taurą ir pagrindinį armėniškąjį Rytų Taurą. Turkiškai šie kalnynai vadinami TOROS DAGLARY. Kalnai Turkijoje geologiniu požiūriu yra jauni, daug slenkančių bei raukšlėtų paviršių rodo, kad tebevyksta formavimosi procesas. Net 80 proc. šalies išsidėstę nepaprastai aktyvioje tektorinėje zonoje, kur dažnai vyksta žemės drebėjimai.
Turkijoje yra 8 pagrindiniai upių baseinai, tačiau svarbiausi – Tigro ir Eufrato. 1,2 proc. Turkijos teritorijos užima ežerai, kurių bendras plotas daugiau nei 9,2 tūkst. kv. km. Pats didžiausias Turkijos ežeras – Vanas (3738 kv. km).
Maždaug ketvirtadalis Turkijos žaliuoja miškais, kuriuose auga pušys, eglės, kedrai bei lapuočiai. Brandus miškas užima maždaug 13 proc. šio ploto. Turtinga šalies augmenija, užregistruota daugiau nei 11 tūkst. augalų rūšių. Garsiausia šios šalies gėle reikėtų laikyti tulpę. Viduržemio ir Egėjo jūrų pakrantės apaugusios gumbenėmis, ąžuolais, sauleniais, spygliuočių miškuose auga bijūnai, orchidėjos, rusmenės, margutės ir auksaspalvės kriaušės, stepėse – purpuriniai kardeliai, geltonžiediai, rausvažiedžiai bei mėlynžiedžiai linai, vilkdalgiai. Pavasarį subalpinės pievos pasipuošia vėdrynų kilimais. Virš medžių juostos tirpstančio sniego properšose būriuojasi snieguolės, žieminės kurpelės, krokai, ryškiai raudonos tulpės. Uolėtuose šlaituose išsibarsčiusios spalvingos alpinės gėlės: vilkdalgiai, vyrskydės ir aubretos.
Bene daugiausiai Turkijoje yra laukinių avinų (azijietiškųjų muflonų), tauriųjų elnių, stirnų, gazelių, laukinių asilų, šernų ir kalnų ožių. Iš plėšriųjų gyvūnų Turkijoje veisiasi lūšys (pelkių ir stepių), dryžuotosios hienos, vilkai, šakalai, meškos, akmeninės kiaunės, barsukai, šeškai. Mažojoje Azijoje tokios paplitusios gyvūnų rūšys kaip vilkai, lapės ir kiškiai turi savo vietinius porūšius. Įvairus ir paukščių pasaulis. Iš stambių plėšriųjų sparnuočių čia veisiasi ereliai, grifai, sakalai, pesliai, vanagai. Be to, šioje šalyje gyvena ir gegutės, geniai, strazdai, varnėnai, lakštingalos, zylės, kregždutės, žvirbliai, balandžiai. Jūrose gausu karpių, tunų, eršketų, skumbrių, ančiuvių, omarų, krevečių, midijų, langustų, austrių, aštuonkojų.
Turkijoje, Fetijos rajone, yra didelės chromo rūdos atsargos. Bendros naudingos rūdos
atsargos siekia 200 milijonų tonų. Turkijoje taip pat gaunami mangano rūda, boksitai, švino ir cinko rūdos, volframas, varis, kobaltas, molibdenas, uranas, akmens anglis, nafta, siera, asbestas, marmuras, putplastis ir druska.

Turkijos lankytojas, sužavėtas gamtos grožio ir jaudinančių senovės paminklų, negali nepastebėti, kad jos kultūros šaknys siekia antikos epochą. Čia, Mažosios Azijos senovės miestuose, kažkada augusiuose ir klestėjusiuose, gyveno ir kūrė didingi žmonės. Šiuose kraštuose gimė Homeras, vienas pačių žymiausių visos žmonijos civilizacijos poetų. Išdailintame Efese gyveno antikinės filosofijos pradininkai Heraklitas ir Demokritas. Halikarnase savo darbus rašė „istorijos tėvas" Herodotas. Nikėjos gubernatoriais buvo Plinijus Vyresnysis (rašytojas enciklopedistas, žuvęs
Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo metu) ir jo sūnėnas Plinijus Jaunesnysis. Virš šitų jūros bangų skambėjo poeto Anakreonto deklamuojamos eilės, apdainuojančios gyvenimo malonumus (tarp jų ir vietinių vynų privalumus). Po Mažosios Azijos dangumi, tokiu pat žydru ir saulėtu kaip šiandien, genialusis senovės filosofas Aristotelis sukūrė savo pasaulėžiūrą, valdžiusią žmonių protus iki pat viduramžių epochos. Daugybė filosofų, poetų ir mokslininkų mažiausiai septynis amžius didino žmonijos kultūrinį bagažą. Tai ir žymusis Elijus Aristidas, ir filosofas Fijonas, gyvenę Smirne ir labai paveikęs Anaksimeno ir Anaksimandro (abu iš Mileto) kūrybą. Miletas buvo ir didžio mokslininko Taleto ir geografo Gekatėjo gimtinė, o Pergės mieste gimė matematikas Apolonijus. Antikinė civilizacija neišnyko kartu su senovės Graikija ir Roma, jos paveldėtoja tapo Bizantijos imperija. Daugelį antikos išminčių laimėjimų įsisavino ir Rytų klajokliai, o pirmiausia arabai. Turkijoje jūros peizažais, kalnų ir lygumų vaizdais besimėgaujantis keliautojas neturėtų užmiršti, kad ši žemė kažkada buvo daugelio civilizacijų lopšys. Per amžius daugelis imperijų karaliavo dabartinėje Turkijos žemėje. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pati turkų tauta kilo iš Vidurio Azijos klajoklių genčių, vadinamų turkmėnais. X a. kelios šių genčių patraukė į Rusiją, Kiniją ir Indiją, o kitos ėmė puldinėti Bizantijos valdomą Anatoliją. Antpuoliai amžiui bėgant vis stiprėjo, kol viena grupė, seldžiukai, atskilo ir palengva pradėjo judėti į Rytus. XI a. viduryje turkai seldžiukai kirto Okso upę ir įsiveržė į Persiją. Bagdadas pasidavė 1055 m. ir šiame mieste seldžiukų vadas Tugrulas Bey buvo karūnuotas kalifu – islamo pasaulio valdovu. Tugrulas Bey įkūrė galingą Didžiųjų seldžiukų sultonatą, kuris 1055-1156 m. valdė didelę islamo pasaulio dalį. Jai priklausė Iranas, Vidurio Azija, Irakas, Sirija ir Palestina.

Turkiški papročiai ir religija
Turkiški papročiai, perduodami iš kartos į kartą, įsiliejo ir į šiuolaikinį gyvenimą. Daugelį jų nulėmė islamo tradicijos ir metams bėgant tokie papročiai beveik nepasikeitė. Tvirtai tikima mėlynuoju karuliu, arba mavi boncuk, amuletu, saugančiu jo nešiotoją nuo piktos akies. Šį karulį galima pastebėti kyburiuojantį visur, kur tik reikalinga sėkmė.
Religinės ir socialinės nuostatos atskiria vyrų ir moterų gyvenimus, o papročiai juos sukviečia į bendras šventes – vestuves, gimimo ar brandos šventes. Šeimos gyvenimas Turkijos kultūroje -svarbiausias, bendruomenes stiprina visuomeniniai ir ekonominiai išplėstinės šeimos ryšiai.
Turkijoje dirba daugybė prityrusių amatininkų – meistrystė iš kartos į kartą buvo perduodama nuo Osmanų gildijų laikų. Vienas iš meistrystės pavyzdžių – oya, šilko nėriniai, garsūs sudėtingais augaliniais raštais. Tradiciškai nėriniai buvo skirti nuotakos kraičiui. Iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio žmonos nėriniais puošdavo vyro galvos dangalą. Rankų darbo vario ir žalvario indai – būtini turkų namų apyvokos reikmenys.
Turkų kalba kilusi iš Vidurio Azijos, bet vartoja lotynišką abėcėlę. Dėl natūralios balsių harmonijos ji skamba melodingai ir švelniai. Laisva turkų kūno kalba yra ne mažiau jausminga nei žodžiai. Turkų visuomenėje iki šiol galioja tradicinės etiketo ir svetingumo taisyklės. Net jei Jus erzina pardavėjų atkaklumas, visad stenkitės išlikti mandagūs, bet tvirti. Visomis progomis rodykite pagarbą Atatiurkui, kurio atvaizdą išvysite biuruose, parduotuvėse ir viešose vietose.
Didžioji Turkijos gyventojų dalis – 65 milijonai – išpažįsta islamo sunitų tikėjimą, tačiau klesti ir kitos, mažiau žinomos musulmonų bendruomenės, tokios kaip alavitai.
Musulmonai tiki Dievą (Alachą), o Korane daug biblinių pranašų ir pasakojimų. Tačiau krikščioniškasis Jėzus – Dievo sūnus, o musulmonai jį laiko tik vienu iš pranašų, kurių paskutinis buvo Mahometas, atnešęs žmonijai galutinį Dievo tiesos apreiškimą. Musulmonai tiki, kad Alachas perdavė šventus Korano tekstus Mahometui per archangelą Gabrielių, ir jie vykdo penkias pagrindines pareigas. Pirmoji – išpažinti tikėjimą: „Nėra kito Dievo tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas". Be to, musulmonams įsakyta melstis penkis kartus per dieną, duoti išmaldą vargšams ir pasninkauti Ramadano mėnesį. Kartą per gyvenimą, jei tik pajėgia, jie atlieka religinę kelionę (baj) į pranašo gimtinę Meką (Saudo Arabijoje), į Kaabą – šventyklą, kurią pastatė Abraomas.
Lankytojai įleidžiami į visas Turkijos mečetes, tačiau kitatikiams nereikėtų ten eiti maldos metu, ypač per pagrindinį savaitės suėjimą ir pamokslą penktadieniais 13 val. Prieš įeidami į maldų salę nusiaukite avalynę. Pečiai ir keliai turi būti uždengti. Vyrai privalo nusiimti kepures. Moterys turi užsidengti plaukus, todėl nešiokitės lengvą šalikėlį, jei ruošiatės lankyti įžymias vietas. Mečetėje nederėtų valgyti, fotografuoti su blykste ir stovėti per arti besimeldžiančiųjų. Mandagu palikti auką – įmesti į aukų dėžutę ar atiduoti mečetės tarnautojui.

Laikas
Turkijos laikas dviem valandomis lenkia vidutinį Grinvičo laiką. Turkijoje, kaip ir visoje Europoje, yra vasaros ir žiemos laikas.

Klimatas
Kalnuotos vietovės ir jūros įlanka Turkijoje lemia įvairų regionų klimatą. Egėjo ir Viduržemio jūrų pakrantėse vidutinė temperatūra nuo 29 ° C liepą iki 9 ° C sausį. Lyja dažniausiai žiemą.

Pinigai
Turkijos valiuta yra turkiška lira (TL). Į Turkiją galima įvežti neribotą kiekį valiutos (tiek užsienio, tiek turkiškos). Daug įstaigų priima pagrindinę užsienio valiutą, tačiau reikėtų turėti ir pakankamai turkiškų lirų. Neturėtų kilti sunkumų atsiskaitant kreditine kortele, naudojantis banko kasos automatais ar tvarkant kitus piniginius reikalus.
Beveik visuose miestuose yra valiutų keityklos, kuriose siūlomi geriausi užsienio valiutų kursai. Viešbučiuose, kai kuriose parduotuvėse ir kitose mažmeninėse prekyvietėse pinigai pirkėjams keičiami, bet nepalankiu kursu. Jei deratės dėl prekės, prisiminkite, kad atsiskaitymas užsienio valiuta priimtinas, gal net pageidaujamas, ir palankus deryboms. Visada paranku turėti su savimi šiek tiek užsienio banknotų.

Muitinė
Viza išduodama vietos oro uoste. Jos mokestis 15 JAV dolerių arba 10 eurų. Įsivežti galima 2 l alkoholinių gėrimų, 600 vnt. cigarečių, parfumerijos gaminiams apribojimai netaikomi.
Įvežamos į Turkiją užsienio valiutos ir turkiškų lirų kiekis neribojamas, bet išvežti galima daugiausia 5 tūkst. JAV dolerių. Norint iš Turkijos išvežti antikvarinių vertybių, reikia gauti specialų leidimą. Išvežant naujus kilimus, būtinas pirkimo čekis.

Elektros srovė
Turkijoje elektros įtampa yra 220 voltų. Elektros lizdas – eurostandartas.

Arbatpinigiai
Turkijoje priimta, už visas smulkias paslaugas palikti arbatpinigių – bakšišą. Dažniausiai 1 JAV doleris ar euras kasdien paliekamas viešbučio kambaryje. Nešikams, kambarinėms ir autobusų vairuotojams (po ekskursijų) - apie 1 JAV dolerį. Restoranų darbuotojams paprastai paliekama 5-10 proc. nuo sąskaitos sumos.

Suvenyrai
Dažnas iš Turkijos grįžtantis poilsiautojas kaip suvenyrą parsiveža kaljaną (vandens pypkę), vario dirbinių (antikvariniai vario gaminiai gali būti labai brangūs). Turkijoje gaminami originalaus dizaino aukso dirbiniai, nors populiarus ir sidabras. Galima įsigyti ir paprasto mėlyno stiklo akį (boncuk), kuri, sakoma, saugo nuo blogio. Įprasti suvenyrai – papuošalų dėžutės, kurios gaminamos iš medžio ir kaulo, po to inkrustuojamos arba ištapomos.
Rankomis austi audeklai, tarp jų – ikat gaminiai (kai medvilnė dažoma audžiant) ir puikūs siuvinėti rankdarbiai – tai tik maža dalelė tekstilės pavyzdžių, kurių galima nusipirkti.
Visuomet populiarūs turkiški saldumynai: chalva, turkiški gardėsiai ir baklava. Turkijos turguose ir turistinėse parduotuvėse galima nusipirkti sveriamų kvapių prieskonių, džiovintų vaisių ir riešutų.

Nacionalinės šventės:
Naujieji metai – sausio 1 d.
Tautinio suverenumo ir vaikų diena – balandžio 23 d. Pirmosios Didžiosios nacionalinės asamblėjos, sušauktos 1920 m. Ankaroje, metinės. Vaikai iš visos Turkijos pamini gerbiamojo Atatiurko gyvenimą.
Nacionalinė jaunimo ir sporto diena – gegužės 19 d. Ji švenčiama visoje šalyje. Minimas Atatiurko gimtadienis (1881 m.) ir jo atvykimo į Samsuno miestą 1919 m. (planuoti Nepriklausomybės karo) metinės.
Stambulo užkariavimas – gegužės 29 d. Šią dieną minimos Konstantinopolio užėmimo metinės (1453 m. miestą užėmė sultonas Mechmedas Užkariautojas).
Karinio jūrų laivyno diena – liepos 1 d. Ši šventė turkams yra simbolinė. Jos metu minimos kapituliacijų pabaigos, arba prekybos lengvatų, kurias Osmanų sultonai teikė aibei Europos valstybių nuo XVI a. vidurio, panaikinimo metinės.
Pergalės diena – rugpjūčio 30 d. Ši diena, vadinama Zafer Bayrami, švenčiama visoje Turkijoje. Tai svarbios Turkijos Respublikos kariuomenės pergalės prieš graikus Dumlupinaro mūšyje 1922 m., per Nepriklausomybės karą, metinės.
Respublikos diena – spalio 29 d. Tai svarbi nacionalinė Turkijos Respublikos paskelbimo (1923 m.) šventė.
Atatiurko atminimo diena – lapkričio 10 d. Kasmet Atatiurko mirtis (1938 m.) visoje šalyje pagerbiama tylos minute. Ceremonija vyksta ryte, lygiai 9.05 val., nes kaip tik tą akimirką visų gerbiamas vadovas atsisveikino su šiuo pasauliu. Šalyje viskas minutei sustoja – ir žmonės, ir transportas. Svečiams patartina sekti jų pavyzdžiu.

Musulmonų šventės:
Pagrindinių šalies religinių švenčių data kiekvienais metais keičiasi (musulmonai gyvena pagal mėnulio kalendorių, kuris nesutampa su grigališkuoju):

Šventąjį mėnesį Ramadaną musulmonai nuo aušros iki sutemų nevalgo ir negeria. Iškart po to būna trijų dienų Seker Bayrami (Cukraus šventė), kai ruošiami saldėsiai. Po dviejų mėnesių ir 10 dienų keturias dienas švenčiama Kurban Bayrami (Aukos šventė) - Abraomo aukos Korano versija.

Atstumai:
Vilnius – Antalija ~ 2010 km
Vilnius – Dalamanas ~ 2000 km
Vilnius – Milas ~ 1970 km
Antalija – Kemeras ~ 45 km
Antalija – Alanija ~ 125 km
Antalija – Belekas ~ 45 km
Antalija – Sidė ~ 70 km
Antalija – Dalamanas ~ 275 km
Antalija – Marmaris ~ 365 km
Antalija – Fetija ~ 225 km
Antalija – Milas ~375 km
Antalija – Bodrumas ~ 422 km
Marmaris – Dalamanas ~ 90 km
Marmaris – Fetija ~ 130 km
Marmaris – Bodrumas ~ 165 km
Bodrumas – Milas ~ 50 km
Bodrumas – Kušadasis ~ 100 km